Kraštovaizdis
Visa Aukštadvario regioninio parko teritorija įeina į Pietų Lietuvos fizinį-geografinį rajoną, Dzūkų aukštumos parajonį. Didžiąją Aukštadvario regioninio parko teritorijos dalį sudaro kalvotų moreninių ežeringų aukštumų žemėvaizdis, ypač raiškus Aukštadvario-Beižionių aukštumoje. Šis žemėvaizdis visų pirma dėl išraiškingo reljefo ir gausių ežerų yra itin vertingas estetiniu požiūriu. Todėl nenuostabu, kad Aukštadvario apylinkės – vienos vaizdingiausių Lietuvoje, kas sudaro labai geras prielaidas rekreacijai ir turizmui vystyti. Vaizdingas parko dalyje (aplink Vilkokšnio ežerą) paplitęs smėlingų fliuvioglacialinių (zandrinių) lygumų žemėvaizdis, taip pat sutinkami moreninių lygumų bei upių slėnių (Verknės ir Strėvos aukštupiai) žemėvaizdis.
Bendrai parko kraštovaizdis dėl vyraujančių nederlingų dirvožemių ir didelio paviršiaus suskaidymo yra gana natūralus (silpnai-vidutiniškai pakeistas), miškingas-agrarinis.
Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė
Aukštadvario regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai sukultūrintų patvenktų ežerų komplekso, miškingų ir mažai sukultūrintų dubaklonių ežerų, miškingų ir agrarinių stačiašlaičių moreninių kalvynų, miškingo kanjoninio bei plataus terasinio slėnių ir nedidelių upelių bei protakų kraštovaizdžio tipai.