Reljefas
Paskutinio apledėjimo ledynas ir jo tirpsmo vandenys maždaug prieš 18 000 metų suformavo kalvotą ežeringą Aukštadvario regioninio parko teritorijos reljefą. Galinės morenos buvo sustumtos į įvairaus aukščio ir formos kalvas, tarp kurių susidarė giliai įrėžtos rinos, upės, dubakloniniai ežerai. Absoliutiniai aukščiai čia svyruoja nuo 83,4 m (Vydžionių apylinkėse) iki 257,4 m (Gedanonių kalva).
Atsitraukdami ledynai paliko aukštumą ir įvairius geologinius darinius: Vaitkūnų keiminę terasą, didžiausią duobę Lietuvoje, vadinamą Velnio duobe, Antaveršio duobę, Strėvos įgriuvą, Amerikos lobą, aukščiausią Dzūkų aukštumos Gedanonių kalvą, Vilkokšnio ežero terasas, iš Skandinavijos, Baltijos jūros dugno ledyno atridentus Ustronės riedulyno, Mergiškių, Žaliosios alko, Nikronių akmenis. Ledyno tirpsmo vandenys pietinėje ir pietrytinėje dalyje suformavo lygumą, kurioje telkšo didžiausias parke Vilkokšnio ežeras, giliausias Verniejaus ežeras, iš ežerų vėrinio ištrūkusi vingiuoja sraunioji Verknės upė.
Aukštadvario aukštuma yra aukščiausia Dzūkijos aukštumos dalis. Apylinkėse priskaičiuojama per 250 kalvų. Įdomus reto grožio kalvynas skendi miškuose. Slėniuose vingiuoja upės ir upeliai, kuriuo keliu besuktum-spindi ežerų akys. Įvairios formos ir aukščio kalvos, Strėvos ir Verknės aukštupiai su giliais slėniais ir sudėtingų rinų raizginiu, kuriame telkšo daugybė ežerų, pelkių, įvairaus amžiaus ir rūšinės sudėties miškai sukuria įspūdingą, savitą, akiai patrauklų kraštovaizdį. Juo pasigrožėti ir apsižvalgyti galima nuo Verknės ir Strėvos upių šlaitų ir bemiškių kalvų.